Per pandemiją švarių rankų problema tapo dar aktualesnė, dienos metu kelis kartus plauname ir dezinfekuojame rankas. Svarbu prisiminti, kad purvo ir taršos sąvoka apima ir mikrobiologinius aspektus. Mano rankos gali atrodyti visiškai švarios, tačiau tai tik matoma ledkalnio dalis. Mūsų kova su nematoma dalimi (pvz.: bakterijos, virusai) vyko aktyviai dar gerokai prieš pandemiją.
Čia viskas vyksta bangomis. Prisiminkime ne taip seniai kilusią ažiotažą dėl triclosano muilo (ir kitų antibakterinių medžiagų)! Masinė žiniasklaida buvo pilna publikacijų apie triclosano muilo žalą, nes jis trikdė odos mikroorganizmų balansą, galiausiai silpnindamas mūsų imuninę sistemą. Bet mes neturėjome laiko išmesti triclosano muilo, nes atėjo pandemija ir pradėjome naudoti daugiau dezinfekcinių priemonių nei kada nors anksčiau. Jaučiamės švaresni, tačiau ignoruojame poveikį mūsų mikroorganizmams: virusai ir bakterijos atsparūs ir prisitaiko prie naujų gyvenimo sąlygų mutacijų būdu! Tai reiškia, kad nesibaigiantis dezinfekcijos procesas skatina naujų mutantų atsiradimą, kurie vystosi dėl visų naujų medžiagų ir t.t., užburtuose ratuose.
Taigi, mes negalėsime gyventi sterilioje aplinkoje ir neturėtume to siekti. Gamta pati stengiasi nustatyti mikrobiologinį balansą. Maži vaikai deda daiktus į burną ne tik norėdami paragauti, bet ir užsėti savo virškinamąjį traktą įvairiais, reikalingais (ir nereikalingais), mikroorganizmais. Jei kūdikis numeta čiulptuką ant grindų, pirmoji tėvų ar senelių reakcija yra apdoroti čiulptuką verdančiu vandeniu. Jis turi būti sterilus! Tačiau pamatęs, kaip mano vienerių metų anūkas žaidžia vienas ir laižo grindis, supratau sterilumo kvailumą. Gerai žinoma, kad kaimo vaikai, turintys daugiau sąlyčio su gamtine aplinka, arba vaikai, turintys augintinių, serga mažiau ir yra mažiau linkę į alergines reakcijas.
Tikslinga paminėti, kad dėl aprašytų įvykių mūsų požiūris į žarnyną reikšmingai pasikeitė. Juk tai ne tik gebėjimas gaminti produktus, kurie sukelia šlykštumą (pvz.: išmatas), bet ir svarbiausias mūsų imuninės sistemos organas, nekalbant apie daugybę kitų funkcijų, kurias atlieka mūsų žarnos. Todėl stengiamės toliau „maitinti” bakterijas mūsų žarnyne maisto skaidulomis, probiotikais ir pan. Pastaraisiais metais buvo bandoma tiesiogiai paveikti gaubtinės žarnos mikroflorą, persodinant sveiko žmogaus mikroflorą pacientui, sergančiam sunkiomis virškinamojo trakto ligomis (fekalijų transplantacija). Šveicarijoje ir Jungtinėse Valstijose yra laboratorijų, kurios renka ir tiekia fekalijas klinikoms, kad būtų rektaliai įvestos kitiems žmonėms. Iš pradžių šis metodas davė gerų rezultatų, tačiau vėliau kažkas nutiko ne taip. Po 6 pacientų mirties JAV fekalijų transplantacija buvo uždrausta. Šios baigties priežastys dar nėra aiškios. Šis pavyzdys dar kartą rodo, kaip toli esame nuo pilno gamtos ir savo mikrobiomo supratimo.
Taigi, neturėtume bijoti purvo (mikrobiologinio), nes mūsų imuninė sistema sunaikins kenksmingus mikroorganizmus. Nežinau, kiek tinkamas palyginimas, bet prisiminkime, kaip gerai paršai jaučiasi purve. Jiems tai būtina. Ir beje, pagal struktūrą ir funkcijas žmogaus imuninė sistema, tarp visų gyvūnų, yra arčiausiai kiaulės.
Dmitrijus Babarykinas