Jeigu naujausi mokslo žurnale „Obesity” paskelbti tyrimo rezultatai vertintini tikėtina, pagrindinis nutukimo kaltininkas yra ne kas kita, kaip fruktozė. Tačiau, kaip visada būna su tyrimais apie riebalų ir kūno svorio temas, niekas nėra juodoje ir baltoje.
Fruktozė yra paprastas cukrus arba monosacharidas, dar vadinamas vaisių cukrumi. Jį natūraliai randame meduje ir įvairiuose vaisiuose bei daržovėse. Tai visiškai ne didžiausias kalorijų šaltinis, įprastai vartojamas žmonėms. Tačiau, pasak Kolorado universiteto tyrėjo Richardo Johnsono, fruktozė turi ir kitą poveikį: ji didina norą valgyti daugiau ir valgyti riebesnius maisto produktus.
Suderintas mitybos planas, įtraukiantis vaisius ir daržoves, kuriuose yra fruktozės, nebus problema. Su vaisiais bus sunku suvartoti per daug fruktozės. Kitas dalykas yra su produktų, kuriuose yra pridėtinio cukraus.
Savo tyrime Johnsonas su kolegomis ištyrė daugybės skirtingų nutukimo rizikos veiksnių poveikį ir bandė rasti bendrą vardiklį, net ir atrodytų prieštaraujančiose sąlygose. Mokslininkai nustatė, kad fruktozės metabolizmas organizme sumažina ATP, arba adenozino trifosforo rūgšties, lygį. Ši junginys labai svarbus organizmų metabolizmui ir yra energijos šaltinis, maitinantis biocheminius procesus, vykstančius organizmuose. Kai ATP lygis nukrinta pakankamai žemai, organizmas siunčia signalą, kad reikia daugiau „kuro”. Mūsų „kuras” yra maistas, todėl atitinkamai mažais ATP lygiais mes jaučiamės alkani.
Pagal Johnsoną, fruktozė yra vienijantis veiksnys daugybėje hipotezių ir teorijų apie tai, kas prisideda prie nutukimo – fruktozė skatina mūsų metabolizmą pereiti į „tuščią bako” būseną, verčia netekti kontrolės dėl mūsų apetito ir noro riebių maisto produktų. Šis procesas įsijungia net tada, kai organizme vis dar yra energijos atsargų riebaluose, kurie jau yra saugomi.
Kai kuriuose atvejuose tai gali būti net naudinga. Pavyzdžiui, jei esate meška, ruošiantis miegui ir žiemojimui. Tada gerai, jei fruktozės suvartojimas skatina procesus, kurie saugo jau esamus riebalus – kuriuos organizmas reikės kaip „kuras” per žiemojimą. Bet žmogui, vartojančiam saldžiuosius maisto produktus ir gėrimus, šis procesas darys daugiau žalos nei gero.
„Tai evoliucinis mechanizmas, padedantis gyvūnams kaupėti riebalus prieš artėjantį badavimo laikotarpį. Trumpuoju laikotarpiu (pvz., žiemojimo metu) šis procesas padeda, bet jei jis tampa lėtiniu, privalumai pakeičiami įvairių žalos rizika”, rašo tyrimo autoriai.
Didžioji dalis iki šiol atliktų tyrimų apie fruktozės vaidmenį organizmo metabolizme buvo grindžiama gyvūnų eksperimentais, todėl Johnsono komanda pripažįsta, kad dar daug darbo reikia atlikti, kol tiksliai žinosime visus svarbiausius nutukimo rizikos veiksnius. Nuoroda į studiją Nacionalinės medicinos bibliotekoje čia.
